Pamokslai

Pamokslas

2019-06-09

Pamokslo tekstas: Apd.2, 1-18

Darius Petkūnas


Velykų rytą prisikėlęs Kristus dar 40 dienų lankė apaštalus ir mokė juos apie Dievo karalystę. Jis atliko mūsų išgelbėjimo darbą, savo mirtimi užtarnavo mūsų nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą. Neužilgo jie keliaus skelbti šios gerosios žinios į visą pasaulį. “Kaip Tėvas mane siuntė, taip ir aš jus siunčiu”, tarė jiems Jėzus. Tačiau prieš įžengdamas į dangų jis jiems liepė nepasišalinti iš Jeruzalės, bet būti kartu ir laukti Tėvo pažado, „apie kurį, ­ tarė jis, ­ esate girdėję iš manęs; mat Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia.”

 

Po dešimties dienų išaušo Sekminių rytas. Į Jeruzalę atvyko daugybė žmonių, kaip rašo Lukas, “iš visų tautų po dangumi.” Žydams tai buvo pavasario derliaus šventė. Pagal Mozės įstatymą jie turėjo paaukoti pirmojo metų derliaus vaisius šventovėje. Tie piligrimai buvo žydai, tačiau gyvendami toli nuo Jeruzalės jie jau kalbėjo ne senąja hebrajų, o kitomis kalbomis, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos žydai kalbėjo jidiš kalba, labai panašia į vokiečių. Hebrajų kalba buvo nebe kasdienio bendravimo, o sinagogos kalba.

 

Tą Sekminių rytą iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas ir nužengė ant to namo, kur buvo apaštalai. Virš jų pasirodė tarsi ugnies liežuviai ir nusileido ant kiekvieno iš jų. Jie tapo pakrikštyti Šventąja Dvasia ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis. Jie skelbė didžius Dievo darbus, kuriuos atliko Dievo Sūnus Jėzus Kristus. Subėgusi minia prie tų namų buvo didžiai nustebinta, nes kiekvienas girdėjo apaštalus skelbiant Kristų jų kalbomis. Išgirdę apie Jėzaus atliktą jų išgelbėjimo darbą, jie klausė, ką jiems daryti. Petras atsakė: “Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną.” Tą dieną buvo pakrikštyti trys tūkstančiai žmonių ir šie žmonės buvo pirmoji Kristaus Bažnyčia.

 

Sekminės skelbia, kad Šventoji Dvasia yra neatsiejama nuo evangelijos skelbimo ir nuo Bažnyčios. Todėl ir Bažnyčia yra ne kokia nors eilinė žmonių bendruomenė, bet šventoji Bažnyčia, nes joje per Dievo Žodį dvelkia Šventoji Dvasia. Bažnyčioje Šventoji Dvasia per evangeliją, Krikštą, Absoliuciją ir Altoriaus sakramentą mus pašventina ir pažada prisikėlimą iš numirusių bei amžinąjį gyvenimą. Todėl išpažindami tikėjimą į Šventąją Dvasią, mes sakome: „Tikiu į Šventąją Dvasią, šventąją krikščionišką Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusių prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Amen.”

 

Ir mes esame šios šventųjų bendruomenės dalis ir nors savęs mes nelaikome šventais, o tik nusidėjėliais, Dievo akyse mes esame tie šventieji, nes mūsų nuodėmės yra nuplautos ir atleistos Kristaus krauju. Kristus mus atgimdė iš naujo Krikšte per vandenį ir Šventąją Dvasią. Dievo Dvasia toliau mus šventina. Tad ką reiškia: „Tikiu į Šventąją Dvasią?“ Martynas Liuteris moko: „Turi sugebėti atsakyti: ‚Tikiu, kad Šventoji Dvasia mane padaro šventą, kaip sako jos vardas‘. Tačiau kaip ji tai padaro, kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis? Atsakymas: ‚Per krikščionių Bažnyčią, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusių prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą‘. Šventoji Dvasia turi „vieną ypatingą bendruomenę pasaulyje – motiną [bažnyčią], pagimdančią kiekvieną krikščionį ir auginančią jį Dievo žodžiu, kurį atidengia ir skleidžia Šventoji Dvasia, kuriuo nušviečia ir uždega širdis, kad jos šį žodį suvoktų, priimtų, nuo jo priklausytų ir jame pasiliktų.”

 

Pažvelkime vėl į Sekminių dieną. Kaip įtikėjo tie pirmieji trys tūkstančiai žmonių, kurie buvo pakrikštyti ir priimti į Dievo bažnyčią? Jie įtikėjo kai Petras ėmė skelbti Kristų. “Izraelio vyrai! Klausykite, ką pasakysiu: Jėzų Nazarietį, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per jį nuveikė Dievas tarp jūsų..., Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotą, jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus. Dievas jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties kankynės, nes buvo neįmanoma, kad jis liktų mirties grobis.”

 

Petras skelbė Jėzaus mirtį ir prisikėlimą. Kristus atliko mūsų išganymo darbą, išgelbėjo mus iš nuodėmės, mirties, ir šėtono galios, tačiau mes apie tai nieko nežinotume ir neįtikėtume, jeigu neateitume į bažnyčią ir mūsų širdims Evangelijos skelbimu Šventoji Dvasia nepadovanotų tikėjimo. “Darbas atliktas ir įvykdytas, nes Kristus mums įgijo lobį ir laimėjo jį savo kančia, mirtimi bei prisikėlimu,“ - sako Martynas Liuteris. „Tačiau jei darbas būtų likęs slaptas, kad niekas apie jį nežinotų, tai jis būtų bergždžias ir bevertis. Kad toks turtas nebūtų palaidotas, bet būtų naudingai ir su džiaugsmu vartojamas, Dievas liepė savo žodžiui skleistis ir būti skelbiamam, davė jame Šventąją Dvasią, kad šis lobis ir išganymas būtų mums atneštas ir padovanotas.”

 

Kadangi su apaštalo Petro skelbimu žmonių širdis lankė Šventoji Dvasia, jie patyrė atgailą ir atsivertimą. Dievo Dvasia padovanojo jiems tikrą tikėjimą ir apšvietė savo dovanomis. Lukas rašo: “Tie žodžiai verte vėrė jiems širdį, ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: ‘Ką mums daryti, broliai?’” Petras atsakė: “Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną.”

 

Bažnyčia yra šventoji, nes jos nariai turi nuodėmių atleidimą ir Šventąją Dvasią. Šventoji Dvasia jiems perduoda šį šventumą, juos pašventina per Krikšto ir Altoriaus sakramentus, per išpažintį ir absoliuciją, per evangelijos skelbimą. Taip vyksta šventųjų bendrystė. Ją sukuria Šventoji Dvasia per Dievo žodį krikščionių bažnyčios vienybėje. Nuodėmė nebegali mums pakenkti, nes mes esame krikščionių bažnyčioje, kur nuodėmės nuolat atleidžiamos. Už šios šventųjų bendruomenės ribų nėra šventumo, nes nėra Evangelijos ir nuodėmių atleidimo. Todėl jei Bažnyčia iš sakyklos nustotų skelbti Kristaus žodį, o pasakotų kažką, ką mes girdime kultūrinėse - socialinėse organizacijose, Dievas iš jos atimtų Šventąją Dvasią ir ji nustotų būti bažnyčia, o taptų eiline žemiška organizacija. „Nes kur neskelbiama apie Kristų, ten nėra nė Šventosios Dvasios, sukuriančios, sušaukiančios ir suburiančios krikščionių Bažnyčią, be kurios nė vienas negali ateiti pas Viešpatį Kristų.”

 

Sekminės yra trečioji didžioji bažnyčios šventė. Ji yra Krikščionių Bažnyčios gimimo diena. Ji skelbia, žemėje esant šventųjų bendruomenę, Kristaus kūną – Bažnyčią, kurios galva yra Jėzus Kristus. Šios šventės esmę glaustai perteikia katekizmas: “Aš tikiu, kad šioje žemėje esama švento būrelio žmonių, šventosios bendruomenės, vien iš šventųjų, turinčių vieną Galvą - Kristų, surinktų per Šventąją Dvasią viename tikėjime, nusistatyme ir supratime, įvairiai apdovanotų, tačiau darnių meilėje ir nesusiskaldžiusių į sektas bei grupeles. Ir aš esu šios bendruomenės dalelė bei narys ir visų jos turimų gėrybių dalininkas ir turėtojas, nuvestas į ją Šventosios Dvasios ir įjungtas per tai, kad klausiausi ir vis dar klausausi Dievo žodžio, nes tai įėjimo į bendruomenę pradžia. Mat pirma, dar neatėję į šią bendruomenę, priklausėme tik velniui, nes buvome tokie, kurie apie Dievą ir Kristų nieko nežino. Taip Šventoji Dvasia lieka su šventąja bendruomene, arba krikščionija, iki Paskutinio teismo dienos; per bendruomenę ji mus pasiekia, panaudoja ją žodžiui skelbti ir skleisti, šitaip šventina ir šventinimą gausina, idant bendruomenė kasdien didėtų ir stiprėtų tikėjime bei jo vaisiuose, kuriuos ji [Šventoji Dvasia] kuria.” Amen.