Pamokslai

Pamokslas

2013-12-01

Pamokslo tekstas: Mt.21, 1-9

Darius Petkūnas


Advento laikotarpis kviečia mus nuolatos prisiminti, jog Kristus ateina. Šiandieninė evangelija tai liudija pranašo žodžiais: „Pasakykite Siono dukteriai: štai atkeliauja tavo karalius.“ Tai pagrindiniai evangelijos žodžiai ir jie mums skelbia maloningą žinią, kad pats Dievas ateina pas žmogų. Visose kitose pasaulio religijose žmogus raginamas ieškoti Dievo, keliauti pas Viešpatį, meditacijomis pakilti pas Dievą. Vien tik krikščioniškoji žinia skelbia, kad ne žmogus ateina pas Dievą, bet pats Viešpats ateina pas jį ir Dievas parado, kur ir kaip jį galima sutikti.

Šią evangeliją mes taip pat girdime prieš pat Velykas, per Verbų sekmadienį, tad pirmiausia ji nukreipia mūsų žvilgsnius į jau įvykusį Kristaus atėjimą, jo įžengimą į Jeruzalę ir jo mirtį ant kryžiaus. Pranašas Zacharijas paskelbė kokiu būdu Kristus įžengs į šventąjį miestą: „Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio.“

Šį Kristaus atėjimą Dievas pažadėjo dar pirmose Biblijos eilutėse pirmiesiems žmonėms. Jose simboline kalba jis pranešė, kad Žmogaus Sūnus sutrupins žalčiui galvą, tai yra Kristus įveiks mirtį ir šėtoną. Tam antrasis Šventosios Trejybės asmuo turėjo priimti žmogaus kūną ir gimti iš mergelės Marijos. Pirmasis adventas įvyko Kalėdų naktį, kuomet, kaip liudija Evangelistas Jonas, „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.“ Dievas gimė žmogumi ir Kalėdų naktį tuo džiaugėsi visas dangus. Dievo Sūnus priėmė žmogaus kūną, kad įžengtų į Jeruzalę ir ant Golgotos kalno sutaikytų žmogų su Dievu. Praėjęs pro Jeruzalės vartus Kristus Didįjį Penktadienį paaukojo pats save mūsų atpirkimui, sutikdamas būti prikaltu ant kryžiaus ir mirti šia paniekinta mirtimi. Ši Dievo Sūnaus mirtis parodo, kaip Dievas nekenčia nuodėmės ir kaip šią bausmę nusidėjėlio vietoje laisvanoriškai priėmė Dievas Sūnus, tuo žmogui užtarnaudamas atpirkimą bei nuodėmių atleidimą. Pirmojo advento kulminacija buvo Velykų rytas, kada Kristus sutraukęs mirties ryšius prisikėlė iš numirusių, tuo nurodydamas į visų jo tikinčiųjų prisikėlimą bei būsimą amžinąjį gyvenimą. Šis adventas gautinai išsipildė jo Dangun Žengimu ir Šventosios Dvasius atsiuntimu Sekminių dieną, kuomet Kristus žemėje įkūrė savo šventąją Bažnyčią.

„Aš esu su jumis per visas dienas iki pasalio pabaigos“ – ištarė Kristus jo dangun įžengimo dieną. Tai reiškia, kad adventas tęsiasi ir Kristus toliau lanko mus ypatingu būdu. Jis pats nurodė kur jį rasti. Jis mus lanko per Šventąją Dvasią kai yra skaitomas jo žodis ir pamoksle, kuriame jis plačiau išdėstomas. Tam, kad nuolatos būtų su mumis Kristus parengė malonės priemones. Jis įsteigė Krikšto sakramentą. Jame jis lanko mus per žemišką elementą vandenį, virš kurio ištariamas Kristaus įsakymas ir pažadas. Sujungtas su Dievo žodžiu vanduo daugiau nėra paprastas, bet sakramento vanduo. Jis tapo Krikšto vandeniu, per kurį pats Kristus mus aplanko, nuplauna mūsų nuodėmes, atgimdo iš naujo ir pažada amžinąjį gyvenimą, jei iki mirties išliksime jo žmonėmis. Nuolatos prisiminkime Krikšto valandą ir kiek daug joje mes gavome iš Dievo. Krikštas gali būti tik vienas, bet tam, kad su mumis būtų iki pasaulio pabaigos nuolatos, Kristus įsteigė Altoriaus Sakramentą – Eucharistiją. Čia žemiškasi elementai yra duona ir taurė. Kristus apie juos sako, „tai yra mano kūnas,“ „tai yra mano kraujas.“ Tai reiškia, jog kai virš jų ištariami Kristaus Testamento žodžiai, Kristus pats ateina į šiuos žemiškuosius elementus savo kūnu ir krauju. „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!” – giedojo minios Kristui įžengiant į Jeruzalę. Šiuos žodžius ir mes giedame prieš duonos ir taurės pašventinimą, nes iš tiesų jis neužilgo ateis pas mus ant altoriaus savo kūnu ir krauju, mūsų nuodėmių atleidimui ir išganymui. „Pasakykite Siono dukteriai: štai atkeliauja tavo karalius.“ Šiandien Siono duktė yra Bažnyčia ir karalius atkeliauja žodyje bei sakramente.

Kaip Jeruzalės žmonės regimai sutiko Kristų, taip Kristus pažadėjo ateiti laiko pabaigoje. Adventas skelbia, kad Dievas vėl regimai ateis pas žmogų visoje savo galybėje ir šlovėje. Šis atėjimas reikš pasaulio pabaigą, mirusiųjų prisikėlimą, ir visų tikinčiųjų pakvietimą į amžinąjį gyvenimą. Tą dieną visiems jo ištikimiems žmonėms jis ištars: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“

Advento laikotarpis ragina mus nuolatos būti pasiruošusiais Kristaus atėjimui. „Supraskite, koks dabar laikas,“ – rašo apaštalas Paulius Romiečiams, „Dabar išganymas mums arčiau negu tuomet, kai įtikėjome.“ Jis ragina mus „pabusti iš miego“ ir tapti žmonėmis, kurie nuolatos laukia Viešpaties. “Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais! Kaip dieną elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi... [ir] niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę”

Tad Adventas buvo, adventas tęsiasi įpatingu būdu ir adventas savo pilnatvėje apsireikš laiko pabaigoje. „Aš esu Alfa ir Omega“, ­ sako Viešpats Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis.“ Pagrindiniai evangelijos žodžiai liudija: “Pasakykite Siono dukteriai: štai atkeliauja tavo karalius.“ Jie skelbia, kad Kristus yra ne kieno kito, bet tavo karalius. Jis buvo tau pažadėtas, jis už tave mirė ir prisikėlė, tu jam priklausai. Sutiki jį tikėjimu degančia širdimi, nes „tavo karalius“ ateina pas tave.

Šią sutikimo nuotaiką atspindi psalmisto išsakytieji Įžanginio priegiesmio žodžiai: „Į tave, Viešpatie, keliu širdį. Tavimi, mano Dieve, pasitikiu.“ Kelkime savo širdis į Viešpatį, dėkokime mūsų Dievui malda ir giesme ir sutikime jį ten, kur jis pats pranešė mus lanko. „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!” Amen.