Bažnyčios istorija

„Tokių šeimų dabar reta“

1946.08.11 Vanagų parapijos konfirmantai su kun. Ansu Baltriu bei juos rengusiu J.Sprogiu ("...pamokinti mano pirmojo pamokinimo")

Šiuo apibendrinimu pradėjo savo pasakojimą apie SPROGIŲ giminę klaipėdiškis Ansas Sprogys. Ir iškart gavau susivokti, jog mano sumanymas „paimti interviu“ subyra kaip tuščiavidurė konstrukcija, į ją įsisukus Gyvenimo vėjams... Argi įsprausi į formalią seką „klausimas-atsakymas“ visos giminės – tvirtai įsišaknijusios, plačiai išsišakojusios, gausiai sulapojusios – kasdienos buitį ir viso gyvenimo pasišventimą, Likimo tiesiąją ir Istorijos sūkurius... Nors... – kartais akimirksnio detalė būna iškalbingesnė už prakalbų prakalbas; man tokia „homeopatine doze“, sutalpinusia visą sprogiškąjį modus vivendi, tapo svečio tylus ištarimas: „Dar pasimelskime“ – kai jau buvau besiruošianti maktelti kavos, kuria mus prieš „darbus“ vaišino manoji teta Ieva... Nuolankiai nulenkėme galvas Anso Sprogio, kunigo Jurgio Sprogio sūnaus, sakytojo Martyno Sprogio vaikaičio, maldos žodžiams. Tikrai reta giminė ir šeima yra išlaikiusi šią gyvą tradiciją.

Kun. J. Sprogys su konfirmantais prie Vanagų bažnyčios

Reta šeima yra buvusi tokia atidi savajai istorijai, taip rūpestingai amžinusi visus svarbesnius įvykius, rinkusi duomenis, kaupusi fotografijas... Susėdus pokalbiui, p. Ansas atvėrė savo lagaminėlio turtus, vieną po kito traukdamas tai albumą, tai genealoginio medžio piešinį, tai giminės metraštį... Pastarąjį ir vokiškai, ir lietuviškai rašė Tėvo sesuo Urtė, kuri, kaip ir sesuo Katrė bei brolis Martynas, buvo baigusi Mokytojų seminariją... Itin atsargiai (ir, regis, su virpančia iš jaudulio širdim) p. Ansas ištraukė ypatingą relikviją – Tėvo laišką, karo metais rašytą (Anso tetai) Urtei, leidžiantį datuoti giminės metraščio „genezę“: Jurgis Sprogys pritaria sesers ryžtui pateikti Sprogių giminės kroniką, pažadėdamas surašyti ir jau išėjusių Artimųjų duomenis, ir savo vaikų gimimo datas...

Kuršlaukių idilė

Biržai, 1959.08.23 . Prie ev. reformatų kunigo A.Balčiausko (1907 -1952) kapo. Iš kairės: ev.liuteronų kun.J.Sprogys, svečias iš Latvijos(?), LELB konsistorijos pirmininkas kun. V.Burkevičius, ev.reformatų kun. P.Jašinskas, ev.reformatų kun.senj.A.Šernas, ev.liuteronų kun. J.Kalvanas, Biržų ev.liuteronų parapijos pirmininkė J.Gulbienė, M.Kalvanienė.

Dievas davė ir drėbtelėjo – taip atsišaukė širdyje Pašnekovo pasakojimas apie savo Tėvą. Ne tik todėl, kad - pats būdamas iš 17 gimusių (šešių sulaukusių brandaus amžiaus) vaikų – Jurgis Sprogys su žmona išaugino jų visą pulką – dešimt. Ir ne tik todėl, kad tikėjimas bei pasikliovimas Dievu jo širdyje išliko net sudėtingiausiose gyvenimo pervartose. Bet ir grynai dėl žemiškų talentų - jo būta, kaip sakoma, visų galų meistro.
Galiu dabar, mielieji postmoderniosios stilistikos gerbėjai, šaipytis pati iš savojo sentimentalumo bei polinkio į idealizaciją - ak, juk visomis spalvomis sužėri atsivėręs pasaulio lopinėlis, ir ne kokia „Karalių pasaka“, o tik - kasdienį vargą vargstančios ūkininkų šeimos gyvenimas; ir šio „stebuklų lauko“ vardas ne koks mistinis „Už jūrų marių“, o toks kasdieniškas – Kuršlaukiai...
Pradėkime savo istoriją 1932-aisiais.... Nors verta, tikrai būtų verta mėginti brautis į kur kas gilesnius klodus: juk iš jų turėtų išnirti impozantiška, spalvinga ir Dievo žodžio sakytojo Martyno Sprogio asmenybė. Bet pasitenkinsim jos atšvaitais sūnaus Jurgio gyvenime ir misijoje. Taigi 1931-aisiais, Martynas Sprogys perrašė sūnui Jurgiui ūkį, o kitais, mūsų atskaitos tašku nusibrėžtaisiais, Kuršlaukiuose įvyko trisdešimtmečio „gaspadoriaus“ ir aštuoneriais metais jaunesnės Anos Lapytės, atitekėjusios iš Priekulės parapijos, Šilininkų kaimo, vestuvės. Šventinio šurmulio būta kaip reikiant - į Dovilų bažnyčią išdardėjo bene dvidešimties vežimų procesija! Jaunuosius sutuokė kunigas Ferdinandas Ratkė.

Sprogių giminės susiėjimas šiandien - per Anso sesers Rūtos gimtadienį minint jų tėvo – Jurgio Sprogio 105-ąsias gimimo metines. Rūta ir tėvas Jurgis yra gimę tą pačia dieną - kovo 21-ą.

Kiek beužtrukusi, šventė baigėsi, prasidėjo darbų ir rūpesčių kupina laukininkų kasdienybė. O vis dėl to – šiame Jurgio Sprogio paveldėtame 50 ha ūkyje darbų būta ne tik gausu, bet ir įvairu! Uždaro kiemo suformavimui pastatų pakako: gyvenamoji troba, daržinė, „širkamarė“ (ratinė atviru įvažiavimu), tvartas, klėtis (viename gale – mėgose - grūdai, kitame - nešildomas kambarys, vasarą puikiai pasitarnaujantis), tradicinis lietuvininkų kelderis (rūsys bulvėms), nemenkas rūselis įvairiems produktams bei kalvė; o šioje ne tik kalta-paukšėta, bet ir dešros rūkytos (Tėvas, nuėjęs pasidarbuoti, vis parnešdavo, nurėžęs galuką). Ant daržinės dar Martynas Sprogys buvo susiprojektavęs ir pasistatęs vėjo malūnėlį – taigi kaimo trobą apsišvietė sava elektra! O prie ratinės buvo įrengtos staliaus dirbtuvės gi - „Tėvas viską mokėjo!“; jis ir arklį galėjo pakaustyt, ir baldus kuo puikiausius pagamint... Taigi, Sprogių giminei prakaito, kuriame pelnoma kasdieninė duonelė, skonis buvo puikiausiai pažįstamas. Bet niekad nebuvo pamiršta padėkoti Viešpačiui, skirti Jo šlovei maldą, Švento Rašto skaitinį, giesmę... Žemiškojo gyvenimo matavimą Aukščiausiuoju matu „materialiai“ liudijo ypatingasis trobos kampelis - Surinkimų stuba. O daugelį dvasinės raiškos „įrodymų“ taip ir užklotų užmaršties dulkės, jei ne vidinis priesakas juos bent „punktyriškai“ paženklinti rašytiniu žodžiu... Taip Jurgis Sprogys juk yra įamžinęs savąjį 1924-ųjų metų Advento išgyvenimą - patirtąjį širdyje perversmą: „nuo to laiko norėjau savo Viešpačiui viernai ir ištikimai tarnauti“. Taip, sąlyginė, labai sąlyginė mūsų nusibrėžtoji „starto linija“, bet vis dėlto - 1932-ieji žymi Kuršlaukius jau ne kaip Martyno, bet – Jurgio Sprogio šeimynos erdvę.
Lėtą kaimo gyvenimo tėkmę spartesniu tempu įsukdavo ne tik spaudžiantys sėjos ar dagos terminai, bet dar labiau - vis ištinkantys „istoriniai“ šeimos įvykiai: kartais liūdni – jau 1933-aisiais kovo 23-ą, sulaukęs 65-erių, į Kuršlaukių kapelius atgulė sakytojas Martynas Sprogys; bet kur kas kur kas dažniau džiugūs – gi krikštynas Anė ir Jurgis Sprogiai galėjo kelti kone pamečiui! Mūsų herojus Ansas – ketvirtas sūnus – į šį pasaulį atėjo 1936-aisiais, ir jame jau rado broliukus Martyną, Vilių bei Jurgį. Po jo gandras galiausiai atnešė vieną po kitos dvi sesytes – Mėtą ir Gerdą, tada – Helmutą, Hildegardą, Rūtą-Ingridą bei Joną.
Kas sekmadienį Tėvas sėsdavo ant dviračio, dar užsisodindavo tai vieną, tai kitą vaiką ir – į Dovilų bažnyčią. Gražiu oru didesnieji vaikai ir pėsčiomis patraukdavo. Mažesniuosius, likusius namie, Mama susodindavo šalia savęs, skaitydavo iš Mišknygių (kartkartėm vis kurį nors - beknapsintį – užklausdama: „Koks paskutinis žodis?“).
O ir kasdien Dievą pašlovinti nepamiršta. Sprogių šeimoje buvo įprasta kasvakar atlaikyti savas pamaldėles, kurių metų giedota, melstasi ir vėl giedota. Šeštadienio vakarais tam skirta daugiau laiko. Vaikai, suklaupę prie lovelės, pasimelsdavo ir vakare, ir rytą. Ir prieš, ir po valgio - ar giesmės posmeliu, ar maldos „perkšmeliu“ dėkota Dievui.
Be didžiųjų švenčių, Kuršlaukiuose, žinoma, būta ir mažų susiėjimų - juk Jurgį Sprogį lankydavo jo bendraminčiai; tad šventei buvo patiekiama ir kafija (kava), ir pyragas, tik - jokio alkoholio! Smagumo netrūko - Tėvas buvo gabus ir muzikai! Grojo vargonėliais, smuiku, mandolina, triūba – jis gi dalyvavo ir „Sandoros“ orkestre. Mieliausiai Jurgis Sprogys grieždavo smuiku – bet tik giesmes, jokių „svietiškų“ melodijų.

Sumaištingoji karo baigtis

Mano pašnekovo vaikystės prisiminimai, žinia, susiję su karo metu. Ne iškart jie tampa dramatiški: 1942-aisiais jis pradėjo lankyti Laugalių pradinę mokyklą, ir porą metų dar „galiojo“ tradiciniai ūkininkų vaiko, kaimo mokyklėlės mokinio rūpesčiai bei džiaugsmai. Mokytasi, žinoma, vokiečių kalba; namie kalbėta lietuviškai, visi puikiai mokėjo abi kalbas, dvikalbystė buvo tarsi įaugus į kraują. Tėvui, tiesa, teko apsivilkti karišką uniformą, bet fronto jis išvengė, savo pareigose („administruodamas“ belaisvius, dirbančius pas ūkininkus) ne itin nutoldamas nuo įprastos ūkiškos veiklos.
Bet štai dramatiškieji 1944-ieji metai! Nori nenori šeimai teko trauktis, ir netgi du kartus, – po pirmojo „vajaus“ buvo leista grįžti nuimti derliaus. Bet rudeniui perkopiant į žiemą, kokių nors iliuzijų, matyt, nebeturėjo ir vokiečių kariuomenė; pati traukdamasi, įsuko ir nepertrūkstamą besitraukiančių civilių srautą (dažniausiai, žinia, vežime ant pungulių, rakandų sutupdyti vaikai, senukai)... Dramatiškoji karo suirutės gaida Sprogių šeimai greit įgijo mano Pašnekovo vardą - Ansukas... Dingęs, pasimetęs nuo šeimos! Mat buvo taip: iš savo išpuoselėto ūkio Kuršlaukiuose Sprogiai traukėsi ne tik po porą arklių į du vežimus, bet ir į tretįjį vežimą traktorių „įkinkę“. Šį vairavo tėvas, o vežime buvo įsitaisęs Ansukas. Kur kas spartesni, jiedu vis gerokai aplenkdavo daugelį kinkinių, taip pat ir saviškius. Pasklidus žiniai, kad tuoj tuoj bus sprogdinamas jų pervažiuotasis Minijos tiltas, tėvas, pasukęs į šoną, sustabdė, sūnui pasakė laukti, kol pats nueis pažiūrėti, ar jų vežimai jau šioje pusėje. O staiga – bombardavimas ir komanda: „Visi į griovius!“ Ansukas sėdi susigūžęs, visiems lekiant nuo kelio, tik kaimynų pašauktas kuo skubiau trauktis iš šios pavojingos vietos, jis ir nukūrė su šia šeima. Sumaiščiai aprimus („žiaurus vaizdas“), nei vaikas saviškių, nei vyresnieji Sprogiai Ansuko negebėjo aptikti. Dar viena laimė, kad jį gailestingai priglaudusieji kaimynai, žinodami, jog Sprogių ketinta vykti į Rautenbergą, kur gyveno Urtė (Sprogikė) Svarienė, ten jį ir nuvežė. Laimingai pasiekęs tetą, saviškių ten Ansas visgi nerado; netrukus visi buvo priversti „flichtuoti“ toliau, tad jis ir traukėsi su tetos šeima, kurioje buvo ir dvi senutės motinos. Pasiekus Dancigą, mirė senoji Svarienė. Bet ir šioje negandingoje sumaištyje ima ir apsireiškia „stebuklingas Dievo vedimas“ – taip bent geba vertinti mano Pašnekovas. Dancige kasnakt nuo oro antpuolių teko slėptis rūsiuose; o vienąkart jie kažkodėl sugalvoję iš įprasto tvirto rūsio persikelt į kitą, nors bomboms ir neatsparų rūselį – kaip tik tuo metu jų „tvirtasis“ ir užgriuvo... Miestą užėmė „rusai“, prasidėjo plėšikavimas (iškart jie nesupratę kokių „ausų“ šiems reikia – rusai vis ”Ohren Ohren” šaukdavo, bet greit paaiškėjo, kad plėšikautojų „paklausiausia prekė“ – laikrodžiai). Ir taip be perstogės: „viena komanda išeina, kita ateina“. Tetai Urtei nuo kaklo nuplėšė sidabrinį pakabuką, kurį ji brangino kaip sužadėtuvių dovaną. Bet jai buvo kilęs ir didesnis pavojus - vienas kariškis „pageidavo“, jog ji eitų kartu su juo; tik jie, vaikai, apstoję savo mamą (o Ansukas – tetą) šaukdami verkdami išprašė „malonės“... Dancige šeima šiaip taip galėjo pramisti – mat Ansas su močiute (Tėvo ir tetos Urtės mama), šniukštinėdami po griuvėsius, aptikdavo tai uogienių, tai dar ko valgomo. Išgirdus, jog „rusas Berlyne“, Svarų šeima kartu su Ansuku išsiruošė atgal į Rautenbergą. Kelionė – pėsčiomis, stumiant rankinį vežimėlį – truko ketvertą mėnesių. Ne visą tą laiką buvo kelyje – stabteldavo kokiame kaime kas pasidarbuoti, kas atsigaivelėti, nes ir ligos nusilpusį organizmą greit įveikdavo. Haselau miestelyje teta Urtė kurį laiką mokytojavo, mokinius mokė giedoti, tad ir Ansas iš jos nemažai išmoko giesmių, daugiausiai vokiškų. Vasarą, nepasiekę savojo Rautenbergo, jie sustojo Neukirche, jau ten susikūrusiame sovchoze, ir ten – už 1 litrą pieno, ketvirtį forminės duonos- darbavosi teta ir jos talkininkas Ansas, šiaip taip išmaitindami ir kitus.
Apie saviškius Ansas visą tą laiką nieko nežinojo. Tik vėliau gaus išgirsti, jog Tėvas buvo rusų išsiųstas į lagerį Estijoje. Laimei, po dešimties mėnesių, 45-ųjų rugpjūtį paleistas; grįžęs į gimtuosius Kuršlaukius, suklupęs prie griuvėsių, pasimeldė. Iš kaimynų sužinojęs, jog šeima Ašpurviuose, nukeliavo ten. Netrukus kažkas pasakė Svarų šeimą su jų Ansu matę Neukirche [Naujoji, dab.Timiriazevo], taigi - Kaliningrado srityje... Nieko nelaukdamas, Jurgis Sprogys išsiruošė, susirado brangius artimuosius, iš pradžių į Ašpurvius išvyko su sūnum Ansu, vėliau atvyko parsivežti visos sesers Urtės šeimos.
Taigi, buvo metas, kai kūrėsi tarybiniai ūkiai.

Viešpaties vynuogyne...

Ašpurviuose Sprogiai glaudėsi – juk jau ne labai gali pasakyt: „gyveno“ - viename kambaryje su dar septynetu šeimų; teko kol kas ir įprastų naminių pamaldėlių atsisakyti, apsiribojant vakaro malda. Bet Vanagų bažnyčios, kuriai priklausė Ašpurvių dvaras, Jurgis Sprogys nepamiršdavo aplankyti. Tik bėda – su „repatriantų“ banga išvyko daugelis kunigų, tad ir čia sakytojai turėjo stotis Dievo tarnystėn. Kretingoje įsikūręs Ansas Baltris ėmėsi priedermės nepalikti be dvasinių patarnavimų išdraskytųjų evangeliškų bendruomenių. Jis tvirtai (ak, juk iš vargo, tik iš vargo!) laikėsi nuostatos, jog pasišventėliai, neturintys jokio teologinio išsilavinimo, yra tinkami ne tik sakytojo, bet ir kunigo „stonui“. Jau 1945-ųjų spalį jis raštu pakvietė Jurgį Sprogį (mat žodžiu pakalbintas tas dar muistėsi – kažin ar tiksiąs) kantoriaus pareigoms Vanagų bažnyčioje. Toje „vargo vakarienės“ situacijoje J.Sprogiui teko ir krikštyti, ir laidoti, ir konfirmantus mokyti; suprantama, ir rengti kapinių, pasiuntinystės šventes. O kartu su kitais sakytojais – Kibelka, Kuršium – rūpintis materialiu bei dvasiniu bažnyčios – surinkimo - atkūrimu.
Po karo audrų reikėjo naujai kurti bažnytinę struktūrą, parapijas buvo privalu registruoti pagal naujuosius sovietinius įstatymus (galime suprast, jog ši procedūra reikalavo, švelniai pasakius, daug kantrybės). Viena pirmųjų 1946-aisiais užsiregistravo Dovilų parapija, kurios bažnyčia iš arklidžių bjaurasties (Raudonosios armijos palikimo) išvalyta Jurgiui Sprogiui pašaukus! Tais metais iš lagerio grįžo ir Martynas Klumbys, geras Tėvo „prietelius“, ėmėsi burti Vanagų parapijos chorą, pats dirigavo. Bet net ir karo bei pokario sumaišties išdraskytose evangeliškose parapijose – regis, turėjusiose susiglausti į vieną, Aukštesniąją, valią vykdantį kumštį – radosi „teisesnių“ ir „šventesnių“... Bent jau p. Ansas liūdnai konstatuoja, jog 1947-ųjų pabaigoj M.Klumbį „pavadinus“ į sakytojus, bažnyčioje radosi prieštaraujančių, ypač bambėjo „kelios surinkimo moterėlės“, o vėliau ir Tėvo veiklą nekart trikdys „mielų brolių“ skundai.
Tuo tarpu gausi Sprogių šeimyna galėjo bent pasidžiaugti kitoj savo „gyvenimo stotelėj“ – Dvyliuose (1949 m. jie įkurdinti Matučių ūkyje) turinti kur kas daugiau erdvės ir dvasiai. Jurgis Sprogys ten sumanė įkurti sekmadieninę mokyklėlę, žinia, religinio mokymo, tačiau mažuosius lauke masino – suaugusiuosius pridengė? – ir karuselė, visokie sporto įrenginiai. Iš pradžių mokinukai rinkosi pas Matučius, deja deja, šie greit buvo išvežti į Sibirą; tada jau - pas Sprogius.
O štai atsiverskime ypatingajame Sprogių šeimos metraštyje, taip stropiai ir poetiškai Urtės Sprogikės (Svarienės) vestame, 1950-ųjų metų įrašus....
„Dvilių šventė dviguba yra šiandien švenčiama,
Nesa tėvas irgi sūnus dėvi šventiškus rūbus.
Tėvas stoja kunigu. Hansą įžegnoj kartu.“
Taigi Jurgis Sprogys oficialiai įšventintas į kunigus diakonus, o jo keturiolikmetis sūnus Ansas tapo pilnateisiu Evangelikų bažnyčios nariu.
Beje, čia galime įterpti „laikmečio realijų“ pavyzdėlį - šio Dievo vedimu pasikliaujančio žmogaus susidūrimo momentą su sovietine ideologija, kurios traiškomąją galią bene atrėmė sveikas mažlietuviškas humoro jausmas? O buvo tai dėl Ansuko Sprogio mokyklinių „prasižengimų“, į kuriuos vėlgi jį „įtraukė“ Tėvas. Suprantama, sovietinėj mokykloj niekas nežinojo nei Velykų, nei Kalėdų švenčių, privalu buvo ir tomis dienomis sėdėti pamokose. Betgi Jurgis Sprogys savo sūnui pasakė: šiandien šventa, į mokyklą neisi... Kai Ansukas pasirodė mokykloj, žinia, buvo pašauktas pasiaiškinti, o po pasiaiškinimo išvarytas – „Be tėvo nesirodyk!“ Grįžęs namo, Tėvui viską persakęs, Ansas į mokyklą neišsiruošė nei kitą, nei dar kitą dieną... Praėjo gal savaitė, ir atkulniavo mokytojas dingusiojo mokinio ieškoti, tėvų dėl aplaidumo barti; o Jurgis Sprogys atšovęs: „Sakėt, be tėvo neateiti – o ko man ten reikia? Aš jau mokyklą baigiau.“ Laimei, ta humoro gaidele konfliktas buvo išspręstas.
1955-aisiais Jurgis Sprogys tapo Konsistorijos nariu ir, Sinodo nutarimu, devynių parapijų dekanu. Žinia, sovietinė valdžia skersa akim žiūrėjo į bet kokias pastangas sėti „liaudies opiumą“, bet, matyt, skaudžiausia, kad pretekstą jos priekabėms suteikdavo ir saviškių šnibžtelėjimai. O juk siaurai apibrėžtą leistinumo erdvę kunigas Sprogys peržengdavo, tikrai peržengdavo! Štai konfirmantus rengti leista tik dalyvaujant tėvams, o kunigas vykdė šią priedermę kaip vykdęs. Štai – šiukštu, niekam nepriminti vokiečių kalbą čia turėjus kažkokių teisių; o kunigas Sprogys, vokiečių „familijos“ užprašytas kapinėse atlikti laidotuvių apeigas, „įžūliai“ sutiko: „Man niekas neuždraudė, pasakysiu pamokslą vokiškai“... Buvo įskųstas, „tampytas“. Taip su panašiom peripetijom gan apniokotame Viešpaties vynuogyne Jurgis Sprogys darbavosi iki paskutinės žemiškos stotelės – 1967-ųjų metų.

„Šeimyninė nuotrauka“

Reikia itin plataus žvilgsnio, kad aprėptum visą šio genealoginio medžio – tik kunigo Jurgio Sprogio šeima apsiribojant – vainiką. Mano Pašnekovas vardija kiekvieno iš dešimties Sprogių antrąsias puses, jų vaikus, šių antrąsias puses ir mažylius.. Nors ne visi sutilps „į kadrą“, bet stabtelkim ir žvilgterkim į šią šeimyninę nuotrauką... Beje, kaip tik turiu progą atsiversti atsitiktinai priklydusį 2003-ųjų metų „Memeler Dampfboot“ rudeninį numerį, kuriame nostalgiška gaida nuskamba ne vieno klaipėdiškio (ar memelenderio) vasaros viešnagės gimtinėje įspūdžiai. Čia ir Martino Sprogio žinutė: „Wannagen: Goldene Konfirmation und Familientreffen Sprogies“, iliustruota dviem nuotraukom – vienoje „auksiniai konfirmantai“ (čia ir p. Ansas Sprogys bei jo dvi seserys) su kunigais Remigijum Šemekliu, Gintaru Pareigiu ir iš Vokietijos parvykusiu kunigu emeritu Ernstu Roga; kitoje – dešimt Sprogių - „vaikų“, ne taip dažnai dabar turinčių galimybę susiburti taip visiems alei vieno, ir išsirikiavusių į eilę pagal amžių nuo vyriausiojo Martyno iki jaunėlio Jonuko...
Taigi iš dešimties Anės ir Jurgio Sprogių vaikų: du (vyriausieji) gyvena su šeimomis Vokietijoje (išvykę praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio pabaigoj, kai suteiktąja „šeimų susijungimo“ nuostata pasinaudojo daugelis iš užsilikusiųjų klaipėdiškių), penki – Klaipėdoj, trys – tai Šilutės, tai Klaipėdos rajono kaimuose. Žinia, jų šeimos jau nėra tokios gausios – daugiausiai, šešetą, vaikų užaugino Jurgis Sprogys su žmona Waltraute. Jaunoji karta – p. Anso Sprogio balse girdėti apgailestavimas – jau taip nebesergsti liuteroniškų tradicijų, daugelio antrosios pusės iš katalikiškų šeimų... Tačiau bent viena atžala tikrai tęsia tėvų ir senelių paprotį giesme šlovinti Viešpatį - tai Hildegardos duktė Linda, kun. R.Šemeklio žmona, Lietuvos evangeliškos bažnytinės muzikos sandraugos administratorė.
Ansas Sprogys, buvęs, kaip pats sako, „visą gyvenimą elektrikas“ (2002 m. iš Klaipėdos „Elektros tinklų“ išėjęs į pensiją), be abejo, Dievo garbei skiria ir kasdienos darbus, ir maldas, kas sekmadienį skuba į pamaldas „Jono kalnelyje“, buvusiuose parapijos namuose. Ne jis vienas čia atstovauja Sprogių „genčiai“, visad kartu ir jo seserys - aktyvios sandorietės Mėta ir Gerda (ši dar priklauso Išganymo armijai, besirūpinančiai gyvenimo nuošalėj likusiais), Bažnyčios Tarybos narė Hildegard bei brolis Helmutas, giedantis chore ir grojantis „triūbininkų“ orkestre.
O 1954 m. p. Ansui atsikėlus į miestą, čia nebebuvo nė vienos bažnyčios – tik kapinių koplyčioj sakytojas Blėzneris laikęs pamaldėles; gal dėl jo „vokiškumo“ ir toji koplytėlė netrukus valdžios perduota pravoslavams. Tad liuteronams tekę prisiminti surinkimų tradiciją, rinktis tiesiog privačiai - dažniausiai Smeltėje pas Kaitinį. Šioks toks laimėjimas pasiektas, kai pravoslavai sutikę „dalininkais“ priimt ir liuteronus, tad sekmadienio popietę šie atsinešdavę savo altorėlį, susistatydavę suolus ir, kunigo Miko Preikšaičio bei sakytojo Jono Liepio vedami, švęsdavę savąsias pamaldas... Atgimimo vėjai atpūtė gerų permainų ir evangeliškajai Klaipėdos parapijai, tik, žinia, negalėjo „prikelti“ pokary sugriautųjų Jono bei Jokūbo („Laukininkų“) bažnyčių. Ansas Sprogys, Bažnyčios tarybos narys, uoliai ėmėsi darbų, kai buvo atgautas Parapijos namas, vėliau atkurta „Sandora“.
Aktyviai dalyvavęs organizacinėje parapijos veikloje „prie kunigo Kurto Moro“, dabar, jo sūnui kun.Reincholdui Morui perėmus parapijos vedimą, ir iš šios srities p. Ansas dėl tarpais pernelyg jautriai į gyvenimo nesklandumus reaguojančios širdies pasitraukė „į pensiją“. Gal kiek neramu dėl pernelyg savieigai paliktų bažnyčios (atgautoje jos vietoje, kur sovietmečiu linksminosi „Neptūno“ restorano lankytojai) atstatymo reikalų, dėl neaugančios parapijos, tačiau mano Pašnekovas pasidžiaugia, jog bažnyčia gyva – veikia ir choras, ir orkestras, šalia tradicinių pamaldų, savaitės vidury vyksta neliturginės „svečių pamaldos“, kuriose labiau reiškiasi jaunimas, kartą per mėnesį rengiamos pamaldos vokiečių kalba, o bažnyčios rūsyje prieglobstį randa ir anoniminiai alkoholikai...
Žvilgterkim darkart į Sprogių genties „nuotrauką“. Tik sunku sustabdyti akimirką, užfiksuoti „baigtinę būseną“ – gi štai juda kruta ant savo kojelių besistojantys mažyliai, dar kumšisi pasikrizendamos jaunos poros, o čia štai pernelyg nutolusios, šešėlin pasitraukusios figūros, sunku atpažinti – ar tai Urtikė Svarienė, šeimos metraštį rankoj belaikanti? Ar Urtė Žvilikė, Martynui Sprogiui septyniolika kūdikių padovanojusi? Iš rūsčiai tamsaus rūbo ir orios povyzos sakytoją Martyną Sprogį galime atpažinti, bet jį kiek pridengia veržliame kūno ir sielos judesyje „pagautas“ kunigas Jurgis Sprogys... Gal jame ir telkėsi didžiausia „sprogiškumo“ koncentracija?

Astrida Petraitytė
„Lietuvos evangelikų kelias“, 2007 Nr.6

Nuotraukos iš Anso Sprogio šeimos albumo